fbpx
Šios dienos vardadieniai:
Dienos patarlė

Aktorė Doloresa Kazragytė: apie laimę, kančią ir gyvenimą

Nacionalinio bei  Kauno dramos teatro aktorė, šešių knygų autorė, už sukurtus vaidmenis pelniusi ne vieną apdovanojimą, Doloresa Kazragytė mielai sutiko pasidalinti mintimis apie aktorystės meną, rašymo kančias bei laimę.

Paskutinė Jūsų knyga „Ramybės nerimas“ pasaulį išvydo visai neseniai – maždaug prieš metus. Kaip gimė šis „kūdikis“?

Knyga atsirado kaip ir visos mano knygos. Būna – nerašai du, tris metus. O kartais dvasia tarsi papučia ir reikalauja rašyti. Nesakau, kad lengva, bet užeina noras. Ir „užėjo“ porą mėnesių praeitą žiemą: užrašyti viską, kas įvyko per metus. Tačiau rašymu viskas nesibaigia – dar tenka suktis ir ieškoti leidėjų. Tai, be abejo, reikalauja finansinių investicijų. Tačiau pinigų tuo metu nebuvo. Viena draugė pasakė, kad reikia melstis Šventąjam Antanui – jis labai padeda. Tad atsidaviau jo valiai. Visai netikėtai man buvo suteika galimybė užsidirbti pinigų knygai išleisti garsinant serialą „Stebuklai“ LNK televizijoje. Tad beliko surasti leidėją. Ir štai, vėlgi netikėtai, belaukiant Rolando Kazlo pasirodymo,  pamačiau moterį iš „Tyto Alba“ leidyklos. Priėjau prie jos, prisistačiau ir papasakojau apie knygą. „Gerai, asiųskite failą“,- susidomėjo ji. „Kas tas failas?“- pasimečiau… Bet galiausiai susitarti pavyko.

Jūs esate aktorė, tačiau nevengiate ir rašytojos duonos. Kuo panašios šios dvi profesijos?

Rašytoja savęs nevadinu – skalsiausia man aktorės duona. Kodėl rašau? Negaliu atsakyti į šį klausimą. Rašiau turbūt todėl, kad visų pirma nebuvau labai apkrauta kaip aktorė, turėjau laisvo laiko. O aktorystė yra tokia profesija, kai tu stebi, kas vyksta pasaulyje, bet ką – parkritusį žmogų, suvažinėtą šunį, skrendančius paukščius. Tada perleidi tas emocijas per savo širdį ir vėliau šią medžiagą panaudoji vaidmenyje. Kadangi aš neturėjau daug darbo teatre, tai, matyt, man reikėjo kažkaip realizuoti savo emocijas, užrašyti jas. Tai paskui virto ir novelėm, ir esė, prisiminimais apie kažkokį kurtą spektaklį. Man rašymas galbūt yra labiau vaidmens kūrimas, o tas vaidmuo yra Aš ir Kiti. Aktorystė visgi yra mano pagrindinis pašaukimas, na o rašymas yra tarsi išpažintis. Kaip aš sakau, gal Dievas davė tokio atvirumo dovaną. Dauguma žmonių jaučia, kad visgi reikia daugiau laikyti savyje uždaryta – ir jie teisūs, jeigu jiems taip atrodo. O man visą laiką norisi tą vidinį pasaulį išmesti, atiduoti jį – ir klaidas, džiaugsmus, ir tas laimės akimirkas. Manau, kad žmonėms tai turi padėti, dėl to, kad aš irgi gaudau tokią eseistinę literatūrą – visada jos ieškau. Per ją kuriu ir tikrinu savo vidinį pasaulį: kas aš esu? Tai gal ir mano knygos, atsivėrimai, padeda kitiems?

Kontrastišku pavadinimu „Ramybės nerimas“ knyga primena tas akimirkas mūsų gyvenime, kai nepasitikėdami užplūdusia ramybe vis gręžiojamės bijodami už kampo tykančio pavojaus. Kokios emocijos paskatino taip pavadinti šią knygą?

Žinot, nereikia prisirišti prie nieko, nes nuosavybė verčia mus baimintis dėl jos išsaugojimo. Ar tai yra laimingo gyvenimo paslaptis? Svarstau, kad galbūt laimės išvis nėra… Kada mano gyvenimas dar buvo kūrybingas – teatras, šeima, vyras aktorius – viskas daugmaž buvo harmoninga, laiminga, tada, pamenu, skaičiau garsaus mokslininko interviu, ir ten buvo klausimas: kas yra laimė? Jis atsakė taip: „Laimė yra tada, kai aš po darbo labai noriu grįžti namo į savo šeimą, o iš namų kitą dieną labai noriu eiti į darbą“. Tada man atrodė, kad čia iš tikrųjų yra ta laimė, harmonija…  Paskui daug tų metų praėjo, visko buvo, stebėjau žmones, gyvenimą, ir priėjau išvadą, kad laimės, tokio ilgalaikio jausmo, iš viso nėra. Yra tik akimirkos – jos gali būti metai, mėnuo, kelios valandos. Bet visa tai praeina, baigiasi, visada tai sumaišyta su praradimo jausmu, nusivylimu. Viskas išnyksta ir lieka laimės pojūčio akimirkos. Aš manau, kad mes, žmonės, esame sukurti su gėrio ir blogio pažinimu, su svajonėmis, troškimais, kurie dažniausiai daugiau ar mažiau apvilia… Juk neveltui liaudies išmintis sako, kad gyvenimas – tai ašarų pakalnės. Vis tiek yra daugiau skausmo ir kančios šiame pasaulyje… Beje, mano vardas – Doloresa – reiškia skausmą…

Negi Jūs norite pasakyti, kad laimės išvis nėra?

Reikia skirti laimę nuo džiaugsmo, mat džiaugsmas yra tik trumpalaikė emocija ir ji nėra prasminga. Galbūt džiaugsmas yra būten tame, kada žmogus, nesvarbu vargšas jis ar turtolis, suvokia, kad šis jausmas gali būti ir kančioje. Džiaugsmas, kai tu po kokios tragedijos, išdavystės, pajunti, kiek daug per tai praturtėjai: tame atradai prasmę, gavai savo sielai stiprybės, suvokimą, kad būtent per šitą kančią tavo gyvenimas tampa prasmingas. Tas ištvėrimas, suvokimas, kentėjimas tarytum švinta – tampa tikėjimu. Kaip aš sakyčiau: liūdesys per džiaugsmą, kad tu supranti tą liūdesį.

Kas prasmingiau, liūdesys ar džiaugsmas? Ir visgi – kas yra ta laimė? Ar tikrai gyvenimas – tik ašarų pakalnės? Svarstymai, svarstymai… Su patirtimi atsakymai į šiuos klausimus keičiasi, tačiau, vienaip ar kitaip, žmogus yra sukurtas siekti laimės, džiaugsmo, net jei visa tai rastų tik liūdesyje ir kančioje. O kas laimė yra Jums?

 

Živilė Radytė.

 

 

Klaipėdos.info

(Visited 71 times, 1 visits today)
123456