Dar ir šiomis dienomis neretai pasitaiko atvejų, kai šeimininkai, susirūpinę savo augintinių sveikata, negalavimų priežastis diagnozuoja ir ligas gydo patys. 
Žinoma, veterinarijos gydytojo paslaugos kartais gali gan brangiai kainuoti, tačiau neteisingas gydymas dažnai padaro daugiau žalos nei naudos, o tokių „gydymo“ padarinių taisymas atneša gerokai didesnių nuostolių. Netinkamai gydytas gyvūnas ilgiau nesveiksta, liga gali progresuoti ar įgauti lėtinę formą, didelis vaistų kiekis sukelia ir nereikalingą toksinį poveikį gyvūno organizmui. Didžiausią nerimą specialistams kelia neracionalus, nesaikingas ir neprofesionalus antibakterinių medžiagų naudojimas gyvūnams gydyti, kuris skatina bakterijų atsparumo antibiotikams vystymąsi.
Pirmasis atrastas efektyvus antibiotikas – prancūzo medicinos studento Ernesto Diušeno 1896 m. atrastas penicilinas. Išradėjui po kelių metų mirus, jo atradimas buvo ilgam pamirštas. Ir tik 1928 m. Aleksandras Flemingas pastebėjo Penicillium mikromicetų gaminamos medžiagos antibakterinį poveikį ir suprato šio poveikio svarbą medicinai. Antibakterinę medžiagą jis pavadino penicilinu ir 1929 m. m. publikavo jos aprašymą. Šis atradimas sukėlė perversmą ne tik žmonių, bet ir veterinarinėje medicinoje, padėdamas išgydyti daugelį gyvūnų ligų, kurios anksčiau buvo laikomos mirtinomis
Tačiau, kaip dažnai pasitaiko, jau atradus pirmuosius antibiotikus buvo pastebėta, kad ne visuomet ligas sukeliančios bakterijos, yra jautrios antibiotikams. Sunerimti verčia ir pranešimai, kad pastaraisiais metais bakterijų atsparumas antibiotikams daugelyje Europos šalių grėsmingai didėja. Pagrindinė to priežastis – netinkamas, neracionalus, o kartais ir visai beprasmis antibiotikų naudojimas. Svarbu pabrėžti, kad bakterijos neskiria žmonių ir gyvūnų. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad bakterijos, turinčios atsparumo antibiotikams genų, yra perduodamos iš gyvulio gyvuliui ir iš gyvulio žmogui. Be to mikroorganizmų atsparumas antibiotikams vystosi greičiau, negu išrandami ar sukuriami nauji antimikrobiniai preparatai.. Visa tai kartu kelia pagrįstą visuomenės ir mokslininkų nerimą, pastarieji antimikrobinį rezistentiškumą jau vadina viena didžiausių šio amžiaus problemų.
Antimikrobinio rezistentiškumo problema aktuali ir Lietuvoje – nuo seno esame įpratę ne tik save, bet ir savo gyvūnus gydyti patys. Nemaža dalis antibakterinių vaistų suvartojama veterinarijoje, todėl labai svarbu skatinti racionalią ir tikslingą antiobiotikų „vartojimo kultūrą“, didinti visuomenės supratimą, ūkininkų sąmoningumą.
Pastebėję pirmuosius gyvulio ligos požymius, ūkininkai turėtų nedelsti ir kreiptis į veterinarijos gydytoją, o ne patys ieškoti įvairių, kartais ir neteisėtų, būdų ir kelių, kaip įsigyti antimikrobinių ar kitų receptinių veterinarinių vaistų, ir savo nuožiūra gydyti sergančius gyvūnus. Dažnai taip besielgiantys asmenys, net nesusimąsto, kad rizikuoja ne tik savo auginamų gyvulių produktyvumu, bet ir savo šeimos ir visuomenės sveikata, o tuo pačiu skatina bakterijų rezistentiškumo augimą.
Kodėl taip svarbu, kad gydymą paskirtų specialistas? Skirdami antibakterinius veterinarinius vaistus, veterinarijos gydytojai atsižvelgia į veterinarinio vaisto veikimo spektrą ir parenka tokį antibakterinį vaistą, kuris veiktų labiausiai tikėtinus esamos ligos sukėlėjus. Taip pat turi būti atsižvelgta į mikroorganizmo jautrumą šiam vaistui. Mikroorganizmų jautrumas įvairiose šalyse (net ir įvairiose vienos šalies vietovėse) gali labai skirtis, todėl pravartu žinoti vietinį mikroorganizmų jautrumą. Prieš paskiriant antibakterinį vaistą reikėtų paimti klinikinę medžiagą mikrobiologiniam tyrimui. Ypatingai svarbu parinkti adekvačią antibakterinio vaisto dozę, kad būtų maksimalus gydymo efektas ir minimalus toksiškumas, parinkti tinkamą antibakterinių vaistų vartojimo dažnį, pakankamą gydymo antibakteriniais vaistais trukmę, tinkamą antibakterinių vaistų vartojimo būdą, įvertinti galimą nepageidaujamą antibakterinio vaisto poveikį bei gyvūno fiziologinę, patologinę būklę.
Antimikrobinių veterinarinių vaistų skyrimas gyvuliui – atsakingas žingsnis dar ir todėl, kad iš šio gyvulio gautą pieną ar mėsą, kitus produktus naudojame maistui. Todėl, gydant gyvulį būtina žinoti ir griežtai laikytis karencijos (išlaukos) laikotarpio, t.y. nenaudoti maistui iš tokio gyvulio gautos produkcijos tol, kol iš jo organizmo nepasišalins veterinarinių vaistų likučiai. Nesilaikant šio laikotarpio, antimikrobinių veterinarinių vaistų likučių gali atsirasti ir mūsų mėgiamuose maisto produktuose. Todėl bet kokius antimikrobinius ar kitų veterinarinius vaistus turi paskirti tik veterinarijos gydytojas. Jis, įvertinęs visas aplinkybes paskiria atitinkamą veterinarinį vaistą, nustato išlaukos laikotarpį, be to jis ūkininkams padeda užpildyti ir būtinus apskaitos dokumentus.
Siekiant realiai įvertinti antimikrobinio rezistentiškumo paplitimo mąstą Europos šalyse, Europos Komisijos pavedimu Europos Vaistų Agentūra vykdo projektą, kurio tikslas – atlikti palyginamąją sunaudotų antimikrobinių medžiagų duomenų analizę veterinarijos srityje su žmonių medicinoje naudojamomis antimikrobinėmis medžiagomis bei analizuoti jų suvartojimą. Šiuo tikslu sukurta ir vieninga antimikrobinių medžiagų pardavimų pateikimo sistema, kurios narėmis yra visos ES šalys, taip pat ir Lietuva.
Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institute vykdoma veterinarinių vaistų liekanų stebėsena gyvūnuose ir gyvūniniuose produktuose, atliekamas veterinarinių vaistų vertinimas, siekiant užtikrinti jų kokybę, saugumą ir efektyvumą. Taip pat atliekama gyvūnų ligų ir zoonozių sukėlėjų jautrumo antimikrobinėms medžiagoms analizė.
Remiantis 2011 m. I ketvirčio antimikrobinio jautrumo įvertinimo tyrimų ataskaitos duomenimis, 39,6 proc. tirtų mėginių pasižymėjo antimikrobiniu rezistentiškumu. Dažniausiai antimikrobiniams vaistams atsparios buvo: Staphylococcus spp. bakterijos – 16,8 proc., Streptococcus spp. – 11,5 proc., Enterococcus spp. – 2,3 proc., Salmonella spp. – 0,1 proc., E. coli – 5,5 proc., kitos bakterijos – 3,5 proc.
Atsparumas antimikrobinės medžiagoms galvijų tarpe buvo toks: kitoms antimikrobinėms medžiagoms – 54 proc., aminoglikozidams – 17 proc., tetraciklinams – 8 proc., penicilinams ir fluorochinolonams – 7 proc., trimetoprimui – 6 proc., makrolidams – 1 proc.
Tirtuose kiaulių mėginiuose atsparumas antimikrobinėms medžiagoms pasiskirstė taip: kitoms antimikrobinėms medžiagoms – 42 proc., aminoglikozidams – 15 proc., penicilinams – 10 proc., tetraciklinams – 8 proc., fluorochinolonams, trimetoprimui – 7 proc., makrolidams – 3 proc., chinolonams, trimetoprimui ir sulfonamidams, cefalosporinams ir 3 kartos cefalosporinams – 2 proc.
Atsparumas antimikrobinės medžiagoms tirtuose šunų, kačių mėginiuose nustatytas toks: kitoms antimikrobinėms medžiagoms – 27 proc., aminoglikozidams – 20 proc., penicilinams – 19 proc., tetraciklinams – 12 proc., makrolidams – 6 proc., trimetoprimui – 5 proc., sulfonamidams, amfenikoliams, 3 kartos cefalosporinams, chinolonams, fluorochinolonams – 1 proc.
Tirtuose mastitinio pieno mėginiuose atsparumas antimikrobinėms medžiagoms pasiskirstė taip: kitoms antimikrobinėms medžiagoms – 43 proc., aminoglikozidams – 28 proc., penicilinams – 12 proc., tetraciklinams – 7 proc., makrolidams – 4 proc., trimetoprimui – 3 proc., 3 kartos cefalosporinams – 2 proc., fluorochinolonams – 1 proc.
Iš visų atliktų mėginių tyrimų tik 47,5 proc. buvo jautrūs antimikrobinėms medžiagoms, o 12,9 proc. mėginių tyrimų buvo mažai jautrūs antimikrobinėms medžiagoms.
Atntimikrobinio rezistentiškumo tyrimų ir rezultatų analizės dėka, galima stebėti antimikrobinių medžiagų atsparumo kitimo tendencijas, atsiras galimybė objektyviai įvertinti atsparumo antimikrobinėms medžiagoms pasireiškimo mąstą Lietuvoje., praneša Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba.
Klaipėdos.info
