Yra manančių, kad lietuviški didžkukuliai nėra tas patiekalas, kuriuo galime didžiuotis. Visgi dažnas lietuvis bent kartą metuose pasiduoda mažai nuodėmei suvalgydamas porciją cepelinų viešint savaitgalį pas mamą ar vartant meniu lietuviškos virtuvės restorane. Tuo tarpu beveik 7 iš 10-ies lietuvių didžiuodamiesi pristato cepeliną, kaip svarbiausią nacionalinį patiekalą – rodo „Bernelių užeigos“ inicijuota apklausa, kurioje dalyvavo 1700 respondentų.
Didžkukuliai neišbraukti iš lietuvių valgiaraščio
Be abejonės, lietuvišką virtuvę geriausiai apibūdina bulviniai patiekalai, tačiau šiuolaikinės šeimos valgiaraštyje jiems atsiranda vis mažiau vietos. Juos išstumia įvairiausi itališki cacciatore, ispaniškos quesadillos ar fajitos – patiekalai, apie kuriuos mūsų mamos ar močiutės – cepelinų ar balandėlių meistrės – net girdėt negirdėję. Visgi nacionalinė virtuvė nėra pamiršta. Apklausos duomenimis, net 42,3 procentai lietuvių bent kartą metuose namuose gamina didžkukulius, o tarp dažniausiai ruošiamų lietuviškų patiekalų patenka šaltibarščiai (juos gamina net 75 procentai respondentų), bulvių plokštainis (65,8%), balandėliai (47,8%) bei barščiai (44,5%). Rečiausiai namuose gaminami vėdarai, kurie garuoja tik ant kas penktos šeimos stalo.
Didžkukulių gaminimo procesas nėra lengvas, net jei bulvės tarkuojamos ne ranka, tačiau receptą lengvai išporintų net du trečdaliai lietuvių. Remiantis apklausa, skaniausias įdaras lietuviams – iš mėsos, kur kas mažiau įvardijo spirgučius, grybus ar varškę.
Paduodama milijoninė cepelinų porcija
Beveik 26 % respondentų nurodė cepelinus valgantys pas tėvus ar draugus, tuo tarpu 32 % apklaustųjų juos valgo nebent restoranuose ar užeigose. „Maistas kaip mada: kyla ar slūgsta susidomėjimas vienais ar kitais patiekalais, bet cepelinas visada lieka cepelinu. Juos dažnai valgo ne tik patys tautiečiai bet ir grįžtantys iš užsienio emigrantai ar svečiai iš užsienio,“ – sako restoranų tinklo „Bernelių užeiga“ gamybos vadovė Rasa Vasiliauskaitė, pridurdama, jog per dieną visuose restoranuose parduodama apie 200 porcijų didžkukulių. Restoranas tikisi šiomis dienomis parduoti milijoninę cepelinų porciją – tiek virtuvės meistrai rankomis pagamino ir pardavė per 17 veiklos metų. Čia cepelinai gaminami pagal daugiau nei šimtmetį išsaugotas tradicijas, todėl jiems suteiktas tautinio paveldo sertifikatas.
Šis įvykis netikėtai sutapo ir su Pasauline cepelinų diena, kuri jau ketvirtus metus iš eilės inicijuojama pirmąjį vasario sekmadienį. Taigi vasario 5-ąją cepelinus ragaus po pasaulį išsibarsčiusios lietuvių bendruomenės. „Cepelinas yra tautiškumo simbolis, tad bendruomenės turi progą susitikti, pabendrauti ir kartu prisiminti cepelinų kvapą bei skonį. Kiekvienas gamina kaip moka ar kaip išmokė tėvai ar seneliai, vaišina ne tik tautiečius, bet ir kaimynus, kartu pristatydami ir Lietuvą. Šią tradiciją siekiame palaikyti ir Lietuvoje,“- pasakoja tautinį paveldą puoselėjančio restorano šefė R. Vasiliauskaitė.
Didžiausia mįslė – cepelino pagaminimas
Nors istorikai ginčijasi, ar cepeliną būtų galima vadinti svarbiausiu tautinio paveldo patiekalu, o jo atsiradimo ištakų bando ieškoti vokiečių virtuvėje, daugelis lietuvių nedvejodami cepeliną pristato kaip pagrindinį nacionalinės virtuvės patiekalą. Net 72,8 %. apklausos dalyvių svečius iš užsienio pirmiausiai pavaišina cepelinais, 9,2 % – šaltibarščiais ir likusieji – kitais tautiniais patiekalais.
„Sulaukiame labai daug turistų, kurie atvyksta pas mus paragauti nacionalinės virtuvės patiekalų. Iš tiesų cepelinas nėra „lengvas“ patiekalas, kai kam nepatinka jo išvaizda ar riebumas, tačiau didžioji dalis svečių įvertina labai teigiamai, – pasakoja R. Vasiliauskaitė. – Tai dėkingas patiekalas, nes cepelinus su varškės ar grybų įdaru gali valgyti vegetarai. Jais vaišinasi ir svečiai iš musulmoniškų kraštų“.
Švęsdamas Pasaulinę cepelinų dieną, restoranas užsimojo atlikti nedidelį eksperimentą ir išgirsti, kaip cepelino skonį vertina svečiai iš skirtingų šalių ir kultūrų. Vieni cepelinui nerado nė vieno atitikmens su savo šalių virtuvių patiekalais, kiti juos baldė lyginti su koldūnais, lenkiškais pyragėliais su mėsa „pierogy“. Prancūzai juos lygino su bulvių ir sūrio apkepu „tartiflette“ ir žuvies ar maltos mėsos virtinukais „quenelles“. Visgi daugiausiai klausimų kėlė, kaip cepelinai pagaminti: vieni spėjo, kad bulvių tarkis sutvirtintas miltais, kiti – sūriu.
