Vasario 23-26 d. Vilniaus knygų mugėje šiemet viešės ne tik užsienio svečiai, bet ir lietuviški ženklai – skirtingose šalyse gyvenantys, Lietuvos vardą garsinantys mokslininkai ir kūrėjai. Viena iš jų –mokslininkė, mokslų daktarė, literatūros kritikė, vertėja, žurnalų „Lituanus“ bei „Metmenys“ redaktorė, ilgametė Ilinojaus universiteto Čikagoje Lituanistikos katedros vedėja bei Vašingtono universiteto baltų programos Skandinavistikos katedroje bendradarbė Violeta Kelertienė.
„Jeigu naujieji šiuolaikinių imperijų kūrėjai, tokie kaip Donaldas Trumpas JAV ar Vladimiras Putinas Rusijoje, nenušveis visų mūsų į naujus, tamsius viduramžius, tapatybė visada bus reikšminga, bent tol, kol išliks lietuviški vardai ir pavardės“, – sako V. Kelertienė ir atskleidžia, kokie lietuviški ženklai, žvelgiant globaliame kontekste, XX a. buvo pats ryškiausi.
Lietuvis garsiajame U. Eco „Rožės varde“
Mokslininkė sako, kad kartais, užuot bet kokia kaina ieškojus naujų lietuviškų pėdsakų ar sureikšminant ne pirmo ryškumo, tačiau lietuviškas šaknis turinčias žvaigždes, nesusimąstoma, jog kur kas svarbiau suvokti ir deramai įvertinti kontekstą, kuriame veikė jau žinomi garsiausi iš Lietuvos kilę mokslo, kultūros ar literatūros vardai.
„Apie lietuvius pasaulyje žinoma tikrai nemažai, todėl sunku ką nors nežinomo atrasti. Tačiau tikrai verta priminti, pakartoti žinomus dalykus. Žymiausiais XX a. lietuviais mokslininkais laikyčiau Algirdą Julių Greimą (1917-1992) kurio gimimo šimtmetį šiemet minime, Mariją Gimbutienę (1921-1994) bei meno kritiką, to paties vardo poeto sūnų Jurgį Baltrušaitį (1903 -1988). Tiek semiotikas Greimas, tiek ir Baltrušaitis rašė prancūziškai, gyveno ir veikė Paryžiuje, o archeologė Gimbutienė kūrė anglų kalba ir gyveno JAV“, – sako V. Kelertienė.
Mokslininkės teigimu, vertinant šių žmonių indėlį svarbu suprasti ir laikmetį bei kontekstą, kuriam jie priklausė, kokią įtaką darė kitiems garsiausiems savo gyvenamojo laiko autoriams ir mąstytojams.
„Man imponuoja, kad ir Greimas, ir Gimbutienė išgarsėjo ne tik savo darbais, novatoriškomis teorijomis, bet ir buvo žinomi bei sukosi tarp gabiausių asmenybių, buvo jų itin vertinami. Tarkime, Greimo ratas buvęs itin platus – nuo Roland Barthes iki Umberto Eco. Pastarasis savo garsiame romane „Rožės vardas“ mūsų Greimo garbei net pavadino vieną veikėją – Algirdas de Cluny. Net nesileidžiant į Greimo mokslinių pasiekimų bei idėjų gilumas, šios iškalbingos detalės pakanka jo svoriui pajausti“, – A.J. Greimo indėlį į pasaulio kultūrą akcentuoja V. Kelertienė.
Tuo tarpu M. Gimbutienė savo laiku taip pat bendravo ir dirbo su iškiliausiais mokslo vardais, su kuriais iki šiol dalijasi bendru atminimu.
„Žinoma, kad ji bendravo su Romanu Jakobsonu ir kitomis to meto garsenybėmis Jos biblioteka Carpinteria Kalifornijoje, dalinasi erdve ir vardu su garsiu mitologu Josephu Campbellu. Man šie pavyzdžiai byloja, jog veikla, dėstymas, rašymas ne lietuvių, o kita Vakarų pasaulio kalba, yra sine qua non būti įvertintiems pasaulyje“, – svarsto mokslininkė.
Išgarsėti lengviau, kai nereikia kalbos?
Palikus mokslo pasaulio vardus, pamatome, kad lietuviškų ženklų gausu ir kitose srityse: muzikoje, vizualinių menų, dailės sferose.
„Tikri lietuvybės ženklai yra aptinkami dar ir kitoje kategorijoje: tarp vizualių menų arba muzikos atstovų. Tai ir Jonas Mekas, Violeta Urmana ir daugelis kitų. Faktas, jog kai nereikia vartoti kalbos, galima lengviau išgarsėti arba bent jau reikia kitokio talento – balso, arba, kaip Meko atveju, akies. Dailininkams čia taip pat reikia visai kitos rūšies gebėjimų nei mokslininkams ar rašytojams. Galima jų minėti daugybę, tačiau norisi priminti ne tik jų drobes bei skulptūras, bet ir primirštus kai kurių sukurtus bažnyčių interjerus: Vytauto K. Jonyno JAV ar Antano Mončio Prancūzijoje. O jeigu dar priimtumėm į savo tarpą būrius litvakų dailininkų, kūrusių Paryžiuje ar Niujorke… Daugybė jų oficialiai įvardinti lietuviais pasaulio muziejuose, o mes tik skersa akim juos laikome savais“, – pastebi V. Kelertienė
Mokslininkės teigimu, šių metų Vilniaus knygų mugė – gyvas įrodymas, jog situacija keičiasi, kad į „savų“ gretas vis atviriau priimame tuos, kuriuos kadaise lyg ir buvome atstūmę.
„Lietuva kartą, Vytauto laikais, jau buvo „globali“. Įvairių tautybių Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) piliečiai tuo metu kalbėjo daugybe kalbų, puoselėjo čia savo skirtingas kultūras ir visiems užteko vietos. Dabar esam pasklidę ir kai pagalvoju, paradoksalu, kad kai rankiojam ir ieškom po pasaulį pabirusių lietuviškų ženklų, tenka pripažinti, jog iš tiesų beveik būtina išgarsėjimo pasauliniu mastu sąlyga buvo egzilis ir drauge sąmoningas pasirinkimas išlaikyti tapatybę, rinktis būti lietuviu“, – šlovės kainą įvardija pasaulinio garso mokslininkė.
Ateitis skendi miglose
Paklausta ar tapatybė, kilmės ir šaknų žinojimas, jų akcentavimas vis dar svarbus globaliame pasaulyje, ji sako, kad mokslo pasaulyje to vargu, ar pavyktų išvengti.
„Bet kur užsienyje amžinai klausia: kas čia per pavardė, iš kur Jūs? Pastebėkim, ir patys juk pasitempiam, kai užsieniečiai žino, kur Lietuva. Tai kas, kad gal tik Sabonio pavardę pasako, bet juk net tokius žinovus visgi laikome kultūringais. Reiškia mums patiems rūpi, svarbu. Profesinėje terpėje pasaulis taip pat domisi, kas mes tokie. Juk kilmė kažką žmogui sako, padeda suvokti, kuo tave laikyti, į kokią lentyną padėti. Taip, globalizacija viską sumaišo, suniveliuoja, tad vienareikšmiškumo mažiau, bet, manau, kad tapatybė visada bus reikšminga, bent tol, kol išliks lietuviški vardai ir pavardės. Kita vertus, per daug toli į ateitį net nesinori žvelgti, baisoka ką ten rasime, net ir futurologų paskutiniu metu sumažėjo, nes nebežino ką bepranašauti. Atrodo, kad ateitis skendi miglose“, – tapatybės svorį šiuolaikiniame pasaulyje vertina V. Kelertienė.
Vasario 23-26 d. Vilniaus knygų mugėje vyks ne tik susitikimai, diskusijos ir pokalbiai su į Lietuvą grįžtančiais garsiausiais kultūros ir mokslo vardais, bet ir naujausių knygų pristatymai, taip pat susitikimai su užsienio autoriais bei iliustruotojais.
„Lietuvos vardą garsinančius rašytojus, kūrėjus ir mokslininkus simboliškai, atliepdami mugės temą, pavadinome lietuviškais ženklais, kurių šiemet mugėje laukiama net septyniolikos. Kalbant apie užsienio svečius, tai gausiausia delegacija atvyksta iš Ukrainos, o lankytojų pamėgtoje kūrybinėje studijoje „Tu gali sukurti knygą“ dominuoja Vidurio ir Rytų Europos valstybių kūrėjai. Tai ir lenkų iliustruotojas, Anderseno premijos laureatas, Astridos Lindgren premijos nominantas Jozefas Wilkonas, ir iš Vilniaus kilusi, Lenkijoje gyvenanti jaunosios kartos iliustruotoja Patricija Bluj-Stodulska. 18-tą kartą rengiama Vilniaus knygų mugė tapo ta vieta, kurioje galime užčiuopti ne tik lietuviškas literatūros ir kultūros tendencijas, skaitymo madas, bet ir aiškiai jausti pasaulinį pulsą, jo dinamiką“, – sako parodų ir kongresų centro „Litexpo“ parodų grupės vadovė Milda Gembickienė.
