Istorija
Pavadinimo kilmė
Senasis Klaipėdos pavadinimas Memel yra hidroniminės kilmės. Manoma, kad vietinės baltų gentys (skalviai ir galbūt kuršiai) šitaip vadino Nemuno tėkmę žemupyje, o Vokiečių ordinas šį pavadinimą tik perėmė. Piliai ir miestui toks vardas buvo suteiktas, kadangi manyta Marių sąsmauką ties Dangės upe esant Nemuno žiotimis. Kada atsirado žemaitiškas pavadinimas Klaipėda, nėra aišku. Šaltiniuose jis minimas tik nuo XV a. pradžios: Vytauto laiške 1413 m. rašoma Caloypede, 1420 m. Kryžiuočių ordino derybų su Vytautu santraukoje kalbama apie castrum Memel alias Klawppeda.
Dėl pastarojo pavadinimo kilmės esama keleto versijų. Vokiečių kalbininkas, žymus baltistas G. H. F. Neselmanas savo 1851 m. žodyne teigia, kad tai būsiąs dviejų sandų žodis: latv. klaips ir liet. kliepas reiškia „duonos kepalas“ (šią versiją palaikė ir Kazimieras Būga), o -ėda nuo žodžio „ėsti“. Esą pilyje buvo valgoma daug duonos. Tačiau šioji versija dažniau priskiriama liaudies etimologijai.
Įtikinamesnė aiškinimo versija pateikta 1898 m. Alberto Zwecko, Štutgarte išleistame veikale „Litauen“. Ten Klaipėdos vardas siejamas su dviem žodžiais: klai- nuo latv. klajš „atviras, tuščias, lygus, plynas“ + pēda „pėda“ arba pads „padas, grįstinė, laitas, grendimas“. Taigi, Klaipėda galėjo reikšti „žema, plyna vieta“. Gali būti, kad vietovardis yra kuršiškos kilmės. Šią versiją palaikė ir J. Endzelynas.
Kai kurie kiti XX a. kalbininkai (J. Gerulis, P. Skardžius, A. Salys) buvo linkę manyti, kad miesto pavadinimas yra asmenvardinės kilmės, tačiau tam įrodyti kol kas trūksta faktų.
Liaudies etimologija taip pat turi savą miesto vardo versiją – neva pavadinimas kilęs nuo žodžių junginio „klampi pėda“ (iš legendos apie du brolius). klaipeda ira isskirema vienu dalyku kad is ten yra kilusi juros dvasia
Ordino laikai
Klaipėda įkurta XIII a. piečiausioje kuršių genties žemėje – Pilsote. Miesto pradžia laikomi 1252 m., kai rugpjūčio 1 d. Kuršo vyskupas Henrikas sudarė sutartį su Vokiečių ordino vietininku Livonijoje Eberhardu fon Zeine. Sutartyje numatyta Memelio (arba Nemuno) ir Dangės upių santakoje statyti pilį ir prie jos per dvejus metus įkurti miestą. Du trečdaliai pilies ir miesto turėjo priklausyti Ordinui, o likęs trečdalis – Kuršo vyskupui. Pilies ir miesto kūrimas šioje vietoje buvo susijęs su Ordino siekiu pradėti Žemaitijos bei Sembos užkariavimą ir užbėgti už akių sembų ir žemaičių galimybei keistis tarpusavio pagalba per Kuršių neriją. Kuršo vyskupui reikėjo atsparos punkto, kuriame jis galėtų įkurti Kuršo vyskupijos metropoliją. Manoma, kad Klaipėdos, kaip ir Karaliaučiaus, įkūrime netiesiogiai galėjo dalyvauti ir Liubeko miestas. Apie tai liudija ir Liubeko tarybos spaudimas, po kurio miesto steigėjai 1257–1258 m. suteikė Klaipėdai Liubeko teises. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje Klaipėda yra pirmasis miestas, gavęs savivaldos teises.
Pirmoji medinė Memelburgo (Memelburg) pilis buvo pastatyta jau 1252 m. rudenį. Po to, kai ji atlaikė bendrą sembų ir žemaičių puolimą, 1253 m. vasarą gretimoje vietoje buvo pradėta statyti mūrinė pilis. Mindaugo surašyti Žemaitijos žemių dovanojimo Ordinui aktai leido tikėtis, kad Klaipėda taps svarbiu regiono centru. Neatsitiktinai čia planuota kurti Kuršo vyskupijos centrą, pinigų kalyklą Kuršui, buvo numatoma statyti bent kelias bažnyčias. Tačiau faktiškai Kuršo regiono centru Klaipėda niekad netapo: viena vertus, po Durbės mūšio Ordinui prireikė daug laiko susitvarkyti su baltų genčių sukilimų padariniais, antra vertus, prasidėjus nuolatinei karinei įtampai tarp Ordino ir LDK, Klaipėda buvo nuolat puldinėjama žemaičių arba visos LDK pajėgomis. Ypač intensyvūs puldinėjimai vyko XIV a. antroje pusėje (šaltiniuose fiksuojami Klaipėdos puolimai: 1253, 1254, 1257, 1307, 1323, 1360, 1379, 1393, 1402, 1409, 1418 m.). Aprašęs tokį antpuolį 1323 m. Petras Dusburgietis pažymėjo, kad užpuolikai „pavertė pelenais patį miestą ir tris gretimas naujakrikštų pilis, daug kogų bei kitokių laivų“.
Kariaudamas su LDK, Vokiečių ordinas Prūsijoje siekė kontroliuoti Klaipėdos pilį tiesiogiai, todėl 1328 m. jis perėmė anksčiau Livonijos ordinui priklausiusias Klaipėdos apylinkes. 1392 m. Ordinas privertė atiduoti savo žemių trečdalį ir Kuršo vyskupą, tuo būdu tapdamas vieninteliu žemių aplink Klaipėdą savininku. Iki XV a. antrosios pusės Klaipėda buvo vystoma tik kaip strateginė vieta, nuolat tobulinant pilies gynybinius pajėgumus. Gyventojų skaičius mieste iki XVI amžiaus buvo labai menkas, prekyba beveik nesivystė, todėl Klaipėda, nors ir turėjo palankias išeities pozicijas (pvz., Liubeko miesto teises), netapo Hanzos sąjungos nare.
