Nacionalinio vėžio instituto duomenimis, beveik 20 proc. Lietuvos gyventojų miršta nuo vėžio. Pastaruoju metu kasmet diagnozuojama apie 18 tūkst. naujų susirgimų onkologinėmis ligomis: dažniausias moterų piktybinis susirgimas yra krūties, o vyrų – priešinės liaukos vėžys. Lietuvoje šiuo metu yra apie 90 tūkst. onkologinėmis ligomis sergančių žmonių, iš kurių beveik 19 tūkst. gyvena 10 ir daugiau metų, nes vėžiu susirgusiems žmonėms dabar yra galimybė parinkti tinkamą gydymą, kuris duoda gerų rezultatų.
2012 metais pasaulyje buvo nustatyta 14 mln. naujų vėžio atvejų, o 8,2 mln. žmonių nuo šios ligos mirė. Prognozuojama, kad 2030 metais naujų vėžio atvejų padaugės iki 21,3 mln., o mirusių nuo vėžio skaičius – iki 13,1 mln. Nacionalinio vėžio instituto duomenimis, vėžys yra ekonomiškai išsivysčiusių vakarų valstybių liga, nes didžiausi sergamumo rodikliai būdingi Vakarų ir Šiaurės Europos, Šiaurės Amerikos ir Australijos bei Naujosios Zelandijos gyventojams. Besivystančiose šalyse sergamumas onkologinėmis ligomis yra gerokai mažesnis – mažiausi rodikliai nustatyti Afrikos šalyse, kur trumpiausia gyvenimo trukmė ir mirčių struktūroje dominuoja infekcinės ligos.
„Dėl to, kad sutrinka mūsų organų veikla, kalti mes patys: mažai judame, todėl esame deformuoti, visi organai nėra savo prigimtinėje padėtyje, valgome bet ką, bet kada, mažai pagirdome savo ląsteles vandeniu. Visa tai sukelia audiniuose stazę, mikrocirkuliacijos sutrikimus, išsiderina visa grandinė mūsų organizmo funkcijų, ilgainiui ląstelės išsigimsta ir tampa vėžinėmis. Vėžio gydymas yra sunkus, sukeliantis skirtingą šalutinį poveikį organizmui – juk stengiamasi sunaikinti vėžio pažeistas ląsteles, o šio proceso metu nukenčia ir sveikos ląstelės“, – sako gydytoja chemoterapeutė Edita Juodžbalienė.
Dabartinė medicina piktybinį auglį, esant galimybei, šalina chirurginiu būdu, o vėžinėms ląstelėms naikinti dažniausiai taikoma chemoterapija, spindulinė terapija ir hormonų terapija. Vis dėlto, ne visi pacientai pajėgia ištverti visą gydymo kursą: chemoterapijos metu žmonės neretai skundžiasi energijos stygiumi, depresyviomis nuotaikomis, jiems krinta svoris, ima slinkti plaukai, dingsta apetitas, juos pykina, dažnai vemiama.
Gydytoja chemoterapeutė E. Juodžbalienė teigia, kad šiais pažangiais medicinos laikais sergant vėžiu didžiulis dėmesys skiriamas ne tik ligos diagnostikai, efektyvių gydymo būdų parinkimui, bet ir ligonio gyvenimo kokybės palaikymo klausimams. Onkologai pastebi, kad gydantis nuo vėžio labai naudingas gali būti papildomas organizmo stiprinimas bei gyvenimo kokybės gerinimas alternatyviais metodais, pavyzdžiui, fitoterapija, aromaterapija, masažais, homeopatija ir t.t.
Pastarąjį dešimtmetį Jungtinėse Amerikos Valstijose papildoma medicina tapo itin pouliari tarp vėžiu sergančių pacientų – tyrimais nustatyta, kad mažiausiai pusė vėžiu sergančių pacientų naudojasi kokiu nors alternatyviosios (papildomos) medicinos metodu. Gydytoja onkologė E. Juodžbalienė išskiria kelias populiariausias papildomo gydymo priemones – mankštą, masažą ir fitoterapiją.
Mankštos nauda tiek dvasinei, tiek fizinei sveikatai yra neabejotina: nuo 1996 metų Ligų kontrolės ir prevencijos centrai rekomendavo suaugusiesiems užsiimti vidutinio intensyvumo veikla, tokia, kaip greitasis ėjimas ar bėgimas ristele bent 30 min. 5 dienas per savaitę. 2008 metais Amerikos vėžio draugija (angl. American Cancer Society – ACS) pakartojo šias rekomendacijas, pateikdama gausybę naujų įrodymų, kad mankšta yra teigiamas veiksnys vėžio prevencijai ir skatina bendrą sveikatos pagerėjimą.
Masažas vis dažniau įtraukiamas į integratyviąsias onkologijos programas, kaip būdas, mažinantis vėžio sukeltą stresą ir skausmą – daug atliktų tyrimų rodo, kad masažas palengvina daugelį simptomų, tarp jų skausmą, pykinimą, nerimą, depresiją ir stresą.
Fitoterapija – veiksminga priemonė, padedanti palaikyti organizmo būklę ir sušvelninti šalutinius gydymo poveikius. Sergant vėžiu, gali būti naudingi augalai, turintys antioksidantų, neutralizuojančių laisvuosius radikalus ir alkaloidų, kurie pasižymi priešvėžinėmis savybėmis. Vienas tokių – ugniažolė, dar kitaip vadinama „kregždės gėle“, nes šis augalas pražysta kregždėms (gr. chelidon – kregždė) atskrendant ir nuvysta joms išskrendant. Jau nuo seno buvo žinoma, kad ugniažolės augalas padeda kovoti su vėžinėmis ląstelėmis, pasižymi nuskausminamuoju ir spazmus malšinančiu poveikiu, tačiau svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad nesubalansuotai, netinkamais kiekiais vartojama, ji gali būti labai pavojinga.
„Neramina tik tai, kad, sužinoję diagnozę, sergantieji ryžtasi išbandyti viską – net rizikingiausius gydymo metodus, nes internete galima rasti patarimų, kad, neva, vėžį padėjo išgydyti badavimas, tibetietiškas grybas, musmirės nuoviras, šlapimas, geriamas žibalas ar benzinas, rupūžės trauktinė, „auksinio ūso“ užpiltinė ar kiti radikalūs antpilai. Renkantis alternatyvų reabilitacijos metodą, visada rekomenduojame patikrintus ir dozuotus, parduodamus vaistinėse, o ne šarlatanų, bobučių ar pačių pagamintus užpilus“, – sako onkologė.
Pasak žolininko Virgilijaus Skirkevičiaus, būtina prisiminti, kad ugniažolė yra ir nuodingas augalas, todėl gaminant savavališkai užpiliukus, arbatėles, galima rimtai apsinuodyti. „Svarbu atsiminti ir tai, kad ugniažolę geriausia vartoti su kitais augalais, pavyzdžiui, gysločiu, medetka, tuomet sustiprinamas priešvėžinis veikimas ir apsisaugoma nuo jos nuodingo šalutinio poveikio. Labai dažnai iš onkologinių ligonių išgirstu vis skirtingus jos arbatų ar užpilų receptus, tačiau renkantis fitoterapiją, verta žinoti, kad nežinant tikslių ugniažolės dozių, ruošiant minėtas arbatas ar raugus, galima stipriai pakenkti sau. Geriau vartoti dozuotus preparatus, kuriuose tiksliai žinomas ugniažolės kiekis ir jos poveikis organizmui“, – pasakoja V. Skirkevičius.
Būtent dėl tos priežasties kartu su Nacionalinio vėžio instituto Fitoterapijos laboratorija sukurtas specialios medicininės paskirties ugniažolės preparatas, skirtas mitybai reguliuoti esant susilpnėjusiam ląsteliniam imunitetui, po chirurginio, chemoterapinio, spindulinio gydymo, ligos remisijos metu, siekiant pagerinti onkologinių ligonių gyvenimo kokybę, esant skrandžio, žarnyno, kepenų, tulžies pūslės latakų, kvėpavimo takų spazmams, uždegimams. Šiame ugniažolės preparate pati ugniažolė įvilkta į kietąją tabletę, kuri ištirpsta plonajame žarnyne, t. y. ten, kur nėra rūgščių, tad išsaugomos naudingos ugniažolės savybės. Preparatą rekomenduojama gerti ryte ir vakare, kad visada būtų užtikrintas tam tikras ugniažolės kiekis kraujyje.
Didžioji ugniažolė – daugiametis, 30–100 cm aukščio nuodingas augalas, paplitęs visoje Lietuvoje. Auga krūmuose, patvoriuose, šiukšlynuose. Dėl antiseptinių savybių ugniažolė vartojama odos susirgimams gydyti, o liaudies medicina šviežiomis ugniažolių sultimis gydo karpas. Manoma, kad ugniažolių užpilas stabdo piktybinių auglių augimą, tačiau dėl jos nuodingumo patiems jo darytis nerekomenduojama.
