„Kalbėti japoniškai kasdiene, kad ir laužyta, kalba, galima išmokti per porą mėnesių. Tačiau, jei nori išmokti kalbėti oficialiąja kalba, taisyklingai rašyti, tam gali prireikti viso gyvenimo“, – šypsosi Kauno technologijos universiteto (KTU) japonų kalbos dėstytoja Kayako Takagi. Japonė mano, kad, palyginti su jos gimtąja šalimi, Lietuvos darbdaviai su darbuotojais elgiasi žmogiškiau, ir teigia norinti čia pasilikti ilgesniam laikui.
Į Kauną Kayako atvyksta jau antrą kartą, tačiau pirmą kartą kaip dėstytoja. Po metų, praleistų Kaune pagal mainų programą, japonė suprato, kad mūsų šalis ją traukia ne tik gražia gamta. Dviejuose Kauno universitetuose dirbanti japonė teigia, jog Lietuvoje jai patinka tai, jog moterys nebijo reikšti savo nuomonės, ir skanus maistas.
„Atvykus į Lietuvą gali pasirodyti, kad ir šalis, ir jos žmonės šalti, tačiau vėliau supranti, kad jie tiesiog nedrąsūs“, – mano K. Takagi.
– Kaip nusprendėte atvykti į Lietuvą ir čia dirbti?, – paklausėme Kayako.
– Studijų metais domėjausi Baltijos šalių istorija, todėl ir atvykau studijuoti į Kauną. Man labai patiko graži Lietuvos gamta, ir ypač – žmonės. Iš pradžių maniau, kad bus labai sunku susidraugauti, bet kai pradėjau bendrauti, supratau, kad lietuviai yra tiesiog drovūs.
Universiteto studentai domisi kitomis kultūromis, sutikau labai daug žmonių, kuriems įdomi Japonija ir japonų kalba. Jau tada nusprendžiau, kad baigusi universitetą tapsiu japonų kalbos dėstytoja ir grįšiu dirbti į Lietuvą.
– Kuo jus patraukė Kaunas?
– Man patinka Kauno nuotaika ir atmosfera, tai, kad mieste labai gražiai dera modernioji ir istorinė dalis. Jūs turite nemažai sovietmečio palikimo, tačiau yra ir labai gražių europietiško stiliaus pastatų. Be to, kai lyginu Kauną prieš penkerius metus ir dabar, matau, kad jis labai keičiasi – tampa madingesnis. Toks jis dar labiau man patinka.
– Kaip manote, ar lietuviai ir japonai kuo nors panašūs?
– Manau, kad taip. Pavyzdžiui, ir lietuviai, ir japonai yra labai punktualūs, jie stengiasi atvykti laiku, kad jų nereikėtų laukti. Šiek tiek gyvenau Pietų Amerikoje – ten visai kitokia kultūra. Ten šilta, žmonės ramūs, atsipalaidavę, niekur neskuba. Ir, aišku, nėra labai punktualūs. Be to, man atrodo, kad kai kurie lietuviai drovisi kalbėti su užsieniečiais, ir jaučiu, kad ši savybė taip pat būdinga japonams.
Aišku, yra ir skirtumų – pavyzdžiui, lietuvės moterys man atrodo daug stipresnės nei japonės. Jos visada stengiasi pareikšti nuomonę, pabrėžti savo teises, ir jaučiu, kad jos didžiuojasi būdamos moterys.
– Kiek laiko užtrunka išmokti japonų kalbą?
– Japonų kalboje labai skiriasi kasdienio ir mandagaus bendravimo būdai. Tam, kad išmoktum kalbėti kasdiene kalba, skirta bendravimui su draugais, nereikia daug laiko – gal poros mėnesių. Ypač lengva išmokti susikalbėti, kad ir laužyta kalba, jeigu turi japonų draugų. Tačiau žmonėms, kurie ketina gyventi ar dirbti Japonijoje, reikia išmokti ir mandagaus kalbėjimo būdo. Tai gali užtrukti kelerius metus.
Išmokti rašyti – dar vienas iššūkis. Turime tris abėcėlės rūšis, dvi iš jų naudoja tik japonai, trečia – „importuota“ iš Kinijos. Kiniškų hieroglifų yra labai daug, net ne visi japonai šią abėcėlę moka. Kai kurie žmonės mokosi visą gyvenimą skaityti ir rašyti, todėl negaliu pasakyti, jog yra kokia nors riba, po kurios gali teigti jog moki japoniškai.
– Girdėjau, jog turite tam tikras taisykles, kaip gražiai rašyti. Kaip manote, gal tuo pačiu rašymas ugdo ir žmonių estetinį skonį?
– Rašymas japonų kultūroje labai svarbus, nes rašydamas pateiki pasauliui atvaizdą tos minties, kurią turi galvoje. Mintis gali būti graži, tačiau ar taip ji atrodys ir užrašyta?
Japonai mano, kad rašymo meną gali ištobulinti tobulindamas savo dvasią, kasdien praktikuodamasis, kad vieną dieną galėtum parodyti pasauliui raštą, kuris yra visiškai toks, kaip ir vaizdas, kurį turėjai galvoje.
– Tipinis japonas kitų tautų (taip pat ir lietuvių) akimis: labai darbštus – pluša nuo ankstyvo ryto iki vėlyvos nakties. Ar tai – tik teisingas stereotipas?
– Daugelis japonų yra darboholikai. Tai tapo didžiule socialine problema, nes dėl problemų, susijusių su darbu, kasmet nusižudo labai daug žmonių. Žmonės mano, kad jei jie praras darbą, bus labai sunku surasti kitą.
Paprastai japonų studentai pradeda ieškoti darbo dar būdami trečiame kurse, ir įsidarbina vos tik baigę studijas. Tai – įprasta praktika, kurios laikosi daugelis didelių įmonių, ieškodamos darbuotojų. Jeigu praleidai progą susirasti gerą darbą būdamas studentas, manoma, kad vėliau tai padaryti bus labai sunku.
– Taigi žmonėms nėra įprasta keisti darbus, jie gali likti tame pačiame darbe visą gyvenimą?
– Būtent. Mano, ar kitose šalyse gyvenančių žmonių požiūriu, jei darbas tavęs netenkina, pakeisti jį –normalu. Tačiau daugeliui japonų atrodo, kad pagal tradiciją turi dirbti kol numirsi, ir kai kurie žmonės tiki, jog tik taip užsitarnausi pagarbą. Žinoma, yra jaunų žmonių, kurie mano, jog toks požiūris neteisingas, tačiau japonai yra labai konservatyvūs, jie nenoriai keičiasi.
Jeigu kuris iš mano studentų klaustų apie darbinimosi galimybes Japonijoje, aš nerekomenduočiau to daryti, nebent jie darbintųsi JAV ar Europos įmonėje. Japonijos darbdaviai nesuteikia pakankamai atostogų, nesudaro palankių sąlygų besilaukiančioms moterims ir jaunoms mamoms. Be to, japonų įmonės darbuotojui užkrauna labai daug atsakomybių. Net ir, pavyzdžiui, studentai, dirbdami ne pilnu etatu parduotuvėje ar kavinėje, turi labai daug atsakomybių ir darbų. Žmonės stengiasi viską atlikti ir išlikti darbe, net jei jiems ir nepakankamai moka.
– Atrodo, jog nepritariate tradiciniam japonų požiūriui į darbą?
– Moterims, kurios galvoja taip kaip aš, labai sunku dirbti Japonijoje. Mūsų visuomenėje vyras turi labai didelį autoritetą ir galias, o moterys daugeliu atveju dirba tai, ką joms paskiria dirbti vyrai. Jie sprendžia svarbius dalykus, o moterys visada turi juos palaikyti. Jei, būdama darbuotoja, bandyčiau pasiskųsti, man tiesiog pasiūlytų išeiti, jei nepatinka.
– Kita, gana žinoma japonų tradicija – įdomūs hobiai.
– Galbūt turima omenyje vadinamieji „otaku“ – išvertus iš japonų kalbos, šis žodis apytikriai reiškia „keistuolį“, žmogų, kuris kaip apsėstas išleidžia daugybę pinigų savo hobiui. Yra daugybė „otaku“ rūšių. Pavyzdžiui, vienas iš mano draugų yra traukinių „otaku“ – jis fotografuoja traukinius visoje Japonijoje, kiti traukinių „otaku“ stengiasi važinėtis traukiniais, treti – kaupia tvarkaraščius. Man tai atrodo tikrai keistai.
– Kaune turime nemažai japoniško maisto restoranų, daugelis esame ragavę sušio, tačiau esu girdėjusi, kad mūsiškas sušis yra visiškai kitoks, nei tikrasis – japoniškas. Ką apie tai manote?
– Nemėgstu sušio, nevalgau žalios žuvies, tačiau neturiu nieko prieš tai, kas Lietuvoje ar kitose šalyse vadinama sušiu. Mano nuomone, normalu pakeisti tradicinius patiekalus, kai jie iškeliauja į kitą regioną. Japonai daro tą patį – mes tiekiame Europos, kitų Azijos šalių, Afrikos virtuvės patiekalus, pakeitę jų ingredientus.
Pavyzdžiui, vienas mano draugas iš Indijos Japonijoje paragavo kario. Japonai karį valgo su ryžiais – jis buvo pasibaisėjęs.
– Gal teko ragauti lietuviškų patiekalų? Ar turite mėgstamiausią?
– Man patinka bulvės. Neseniai draugai pavaišino kugeliu – buvo nepaprastai skanu, anksčiau nieko panašaus nebuvau ragavusi.
– Ko labiausiai ilgitės, būdama toli nuo namų?
– Man netrūksta japoniško maisto, labiau trūksta vonios – bute, kuriame dabar gyvenu, yra tik dušas. Be to, man atrodo, kad ne tiek daug žmonių apskritai Lietuvoje turi vonias – gal dėl vietos stokos, o gal dėl to, kad taip išnaudojama daugiau vandens. Japonams kasdien maudytis vonioje yra įprasta, labai svarbu skirti laiko tokiam atsipalaidavimui. To labai ilgiuosi.
– Ką studijavote?
– Aš studijavau kalbą ir komunikaciją. Analizavome ne tik žodinę, bet ir kūno kalbą, tarpkultūrinius skirtumus. Man šios studijos labai naudingos, nes padeda nesivadovauti stereotipais, ypač tada, kai tenka gyventi kitoje šalyje, kitoje kultūroje. Mokiausi ir japonų kalbos dėstymo, būtent dėl to galiu dirbti čia.
