Nepatyręs kalbėtojas, pradėdamas kalbą, būna nervingas, įtarus ir negeba valdyti savo judesių.
Įdelbęs akis į vienoje rankoje laikomus lapus, kita ranka sukioja akinius arba tušinuką, o galiausiai rašymo priemonė arba akiniai atsiduria burnoje.
Tai labiausiai nevykęs bandymas pradėti savo kalbą auditorijai.
Nervinė įtampa dažniausiai kyla dėl to, kad pranešėjas nežino, ko nori jo auditorija. Tada į galvą ima lįsti mintis, kad klausytojai sumals jį į miltus, išgirdę jo pranešimą.
Tokiu atveju įsijungia gynybinė reakcija ir viską bandoma perskaityti iš lapų (kad būtų kuo tiksliau) arba paties pranešėjo kūnas ima trukdyti kalbėti (nepasakyti per daug arba nepasakyti nieko, dėl ko reikėtų teisintis).
Įtampa patį kalbėtoją nuteikia priešiškai auditorijos atžvilgiu. Jeigu jis mano, kad klausančiųjų tikslas – sumalti jį į miltus, tai pranešimo tonas gali tapti net piktas.
Tai būtų galima paaiškinti taip: protas ima kovoti su įsivaizduojamu priešu. Kai sąmonė ir pasąmonė užima gynybinę poziciją, tada ir kūnas ima tai daryti. Esate pastebėję, kad kalbėtojai kartais ima dengti savo burną, akis, kryžiuoja rankas, kojas. Tai irgi vienas iš gynybinės reakcijos pavyzdžių.
Tiesa, sukryžiuotos rankos, šonu pasuktas kūnas gali reikšti ir nenorą priimti informaciją.
Tiems, kam sunkiai sekasi valdyti savo kūną, kalbas turėtų sakyti rankose turėdami kuo mažiau pašalinių daiktų. Tušinukas stovint prieš auditoriją tikrai nereikalingas, akiniai turėtų būti savo vietoje, bet tik ne rankose, nes galiausiai viskas atsiduria burnoje ir auditorija negali suprasti nė vieno jūsų žodžio.
Jeigu nevaldote rankų, pabandykite sukryžiuoti pirštus priešais auditoriją arba sau už nugaros. Tai nėra pats geriausias sprendimas, bet rankos bent nemaskatuos lyg vaikytumėte uodus.
Net jeigu skaitote iš lapų, nes kalbėti kol kas jums sunku, perduokite tik vieną žinią vienu metu.
Daugybė informacijos per trumpą laiką yra tas pats kaip į vieną krepšį bandyti sukišti visą drabužių spintą. Kalboje turi būti mažiau informacijos nei raštu pateikiamame pranešime.
Kalbą galima palyginti su medžiu – svarbiausia kamienas, o tik po to šakos.
Klaipėdos.info